svintanti ausra | Page 5

– Kai tu ką nors nusprendi, su tavim ginčytis beviltiška. Visiškai
kaip ir Čarlis tu visada tęsi savo pažadus.
- Tu nekartoji mano klaidų, Bela. Tu išsigandus ir atrodo bijai manęs kvailiuke. – Renė nusijuokė. – Bijai
ką aš pagalvosiu. Aš žinau kiek tau visko prikalbėjau apie santuoką ir neišsižadu savo žodžių, bet visa ką sakiau
labiau tinka man pačiai. Tu visiškai kitoks žmogus. Atsakomybė tai ne kliūtis. – Renė vėl pradėjo juoktis. –
Mano mama suaugusi mergaitė. Laimei tu radai suaugusią sielos pusę...
- Tu ... nepyksti? Tu negalvoji, kad aš darau klaidą?
- Aišku, aš norėčiau kad jus dar porą metelių palauktumėte. Nejau aš tokia sena, kad panaši į anytą?
Neatsakyk. Dabar kalbame ne apie mane, o apie tave. Tu laiminga?
- Aš nežinau. Dabar aš lyg plasnoju atsiskyrus nuo savo kūno.
Renė sukikeno.
- Tu su juo laiminga, Bela?
- Taip, bet...
- Tu dar ko nors taip geisi kada nors?
-
Ne, bet...

- Tuomet kas?
- Nejau tu nesiruoši pasakyt, kad aš elgiuosi kaip apimtas euforijos paauglys?
- Mieloji tu niekada nebuvai paauglė.Tu pati žinai kas tau geriausia.
Paskutines kelias savaites Renė visa galva pasinėrė į pasiruošimą vestuvėms.
Ji valandomis kalbėdavo su Esme, Edvardo motina. Sunku bendraujant naujiems giminaičiams nebuvo.
Renė dievino Esmę, o po to aš pagalvojau kas galėtų atsispirti mano beveik tikrai uošvei?
Man palengvėjo. Mano ir Edvardo šeimos kartu buvo užsiėmusios pasiruošimui vestuvėms, man nereikėjo
dėl nieko jaudintis ar apie kažką įtemptai galvoti.
Čarlis nerado sau vietos, bet nors gerai, kad jis pyko ne ant manęs. Išdavikė pasirodė buvo Renė. Jis
tikėjosi, kad jinai jį palaikys kaip sunkioji artilerija. Ką jis galėjo padaryti, kai aš viską buvau papasakojus
mamai? Jis neturėjo kaip prieštarauti, jam nieko neliko kaip susitaikyti. Jis slampinėjo po namus ir bambėdavo,
kad šiais laikais negalima niekuo pasitikėti..
- Tėti, -sušukau aš. – Aš jau grįžau.
- Palauk Bela, stovėk vietoje.
- Kas yra? - paklausiau ir automatiškai paklusau.
- Duok keletą sekundėlių. Oi skauda. Alisa tu man įdūrei.

- Alisa?

- Atleisk Čarli. – išsigandusi balsu pasakė ji. Kaip jis?
- Aš jį aptaškysiu krauju.
- Tau viskas gerai. Nė menkiausio įbrėžimo. – patikėk manim.
- Kas čia dedasi? - paklausiau aš ir užmiriau stovėdama tarpduryje.
- Trisdešimt sekundžių Bela. Prašau. - Pasakė Alisa. – Tavo laukimas bus apvainikuotas.
- Ugu, - pasakė Čarlis.
Aš nervingai trypiau kojomis kol galėjau įeiti į kambarį.
- Čia tai bent, - sušukau aš. – Hmm... Tėti ar ne perdaug tu...

- Kvailai atrodau? – pertraukė mane Čarlis.
- Aš galvojau greičiau neįtikėtinai.
Čarlis paraudo. Alisa paėmė jį už parankės ir eidama pademonstravo šviesiai pilką smokingą.
- Alisa užteks. Aš atrodau kaip idiotas.
- Žmogus, kurį aprengiau aš niekad neatrodys kaip idiotas.
- Tėti, ji teisi. Tu atrodai nerealiai. Kokia proga?
Alisa išpūtė akis.
- Tai paskutinės primatavimas jums abiem.
Grožėdamasi Čarliu pastebėjau, kad ant sofos buvo atsargiai padėtas baltas maišas.
-Aaa.
- Greit į savo kambarį. Viskas greit praeis.
Aš giliai įkvėpiau ir užsimerkiau. Taip užsimerkusi ir užlipau laiptais į viršų, Išsirengiau iki apatinių ir
ištiesiau rankas.
- Lyg norėčiau po nagais kišti bambukinius pagaliukus, - subambėjo Alisa.- Sek paskui.
Aš nekreipiau į ją dėmesio. Aš buvau savo laimingoje vietoje. Mano laimingoje vietoje vestuvės ir visas šis
šurmulys jau buvo užmirštas. Ten būdavom tik aš ir Edvardas. Vieta buvo neapčiuopiama ir nuolat kisdavo –
tai būdavo rūkanotas miškas, tai debesimis apgaubtas miestas ar arktinė naktis – nes Edvardas viską laikė
paslaptyje. Jis nesakė, kur mes praleisime medaus mėnesį, jis norėjo man padaryti staigmeną.
Aš ir Edvardas buvom kartu, tad aš iš dalies įvykdžiau mūsų susitarimą. Aš už jo ištekėjau. Be to aš dar
priėmiau visas jo dovanas ir užsirašiau studijoms rudeni, nors tai visiškai nereikalinga. Dabar buvo jo eilė.
Prieš jam paverčiant mane vampyre, jis dar kai ką turėjo padaryti. Edvardas taip bijojo, kad aš nepatirsiu
visko žmogiško, tai jam buvo kaip manija, jis nenorėjo, kad aš patirčiau visus žmogiškus išgyvenimus. Bet aš
reikalavau tik vieno žmogiško potyrio. Tai buvo būtent tai, apie ką aš turėjau pamiršti anot Edvardo.
Esmė tame, kad aš žinojau kokia būsiu po visko. Aš mačiau save vampyrės akimis ir įsivaizdavau mano
būsimų giminaičiu pasakojimus apie jų pirmuosius potyrius pirmaisiais metais. Keletą metų aš tik ir galvosiu
kaip numalšinti savo „troškulį“. Praeis kažkiek laiko kol aš vėl tapsiu savimi. Bet nors aš ir galėsiu save
kontroliuoti, aš niekad nesijausiu taip kaip dabar – be galo įsimylėjusi mergaitė „žmogus“.
Aš norėjau viską patirti. Kol neiškeisiu savo trapu hormonų valdomą kūną į kažką gražaus stipraus ir
nepažįstamo... Aš norėjau tikro medaus mėnesio su Edvardu. Nors jis bijojo nuskriausti manęs, bet jis sutiko
dėl to.
Aš tik bijojau Alisa, nes atlaso slydimas mano kūnu gąsdino mane. Man dabar buvo tas pats, visas miestelis
gali mane teisti. Aš visai negalvojau apie spektaklį, kuriame greit turėjau dalyvauti. Aš jau nebebijojau kad
atsistosiu ant vualio