svintanti ausra | Page 6

ar susijuoksiu netinkamiausioje vietoje. Aš nebebijojau ištekėt jauna ir net negąsdino tai,
kad vieta kur turėjo sėdėt mano geriausias draugas bus tuščia.
Pačioje laimingiausioje vietoje buvau aš su Edvardu.

2 Skyrius

Ilga naktis

- Aš jau ilgiuosi tavęs.
- Man nėra būtina išeiti. Aš galiu pasilikti.

- Mmm.

Kurį laiką tylą nutraukdavo tik mano širdies plakimas, nusimušęs ritmas, dažnas mano kvėpavimas ir mūsų
virpančios lūpos. Kartais taip lengva pamiršti, kad aš bučiuoju vampyrą. Ir tai ne dėl to, jog rodėsi, kad jis
paprastas žmogus, nė sekundei nepamiršdavau, kad bučiuoju angelą, o ne vyrą, bet jis taip aistringai bučiavo
mano lūpas veidą kaklą, kad šio jausmo neįmanoma nupasakoti. Jis prisipažino, kad jau senai jo nekankina
troškulys mano kraujo. Viena tik mintis, kad gali manęs netekti išgydė jį. Bet aš žinojau, kad mano kraujo
kvapas vis jį skaudino, degino jo burną iš vidaus, lyg ugnis.
Aš atsimerkiau ir pasirodė, kad ir jis žiūri į mane. Nesuprantu jo, kai jis taip žiūri į mane. Galima pagalvoti,
kad aš vertingas, o laimėtojas jis, o ne aš.
Mūsų žvilgsniai susitiko: jo auksinės akys buvo tokios gilios, kad atrodė jog jose galiu pamatyti jo sielą.
Žinau, kad kvaila, bet visad neabejojau, kad jis turi sielą. Nors jis ir vampyras, bet turėjo pačią nuostabiausią
sielą, neskaitant jo aštraus proto, nerealaus grožio veido ar idealaus kūno.

Jis žiūrėjo į mane taip pat, lyg matytų mano sielą ir atrodo buvo patenkintas matomu vaizdu.
Jis galėjo skaityti bet kurio žmogaus mintis, bet tik ne mano. Kas žino, kaip mano defektuotas protas sugeba
atsilaikyti, bet tai tik į gerą, nes padeda atsilaikyti prieš baisių monstrų neįtikėtinus gabumus. (Tik mano protas
buvo neįveikiamas daugeliui vampyrui, tačiau jie galėjo sužeisti mano kūną, nors Edvardas to niekados
neleistų). Bet aš buvau labai dėkinga šiam defektui, kadangi mano mintys likdavau tik mano. Net gėda
pagalvoti apie galimas alternatyvas.
Aš vėl pritraukiau jo veidą prie savęs.
- Vienareikšmiškai, aš lieku. – praėjus kelias akimirkas tarė jis.
- Ne, ne. Čia tavo bernvakaris. Tu turi eiti. – aš tariaus šiuos žodžius ir savo kairiąja ranka perbraukiau per
jo bronzinius plaukus ir kita ranka stipriai ji apkabinau. Jis lėtai savo šalta ranka perbraukė per mano veidą.
- Bernvakaris skirtas tiems, kurie bijo prarasti savo laisvę, kurie gailisi, kad praeina paskutinės laisvės
dienos. Aš su nekantrumu kada pasibaigs mano viengungio dienos. Tad, nėra jokios prasmės.
- Tiesa, - pasakiau aš iškvepiamo į jo ledinį kaklą.
Aš jaučiausi beveik kaip mano laimingoje vietoje. Čarlis miegojo savo kambaryje neprabusdamas ir galima
skaityti, kad mes buvome vieni. Mes gulėjome apsikabinę ant mano mažos lovos ir glaudės vienas prie kito taip
smarkiai, kaip tai leido pledas į kurį aš buvau įvyniota, kad nesušalčiau. Nekenčiu pledo, bet romantiška
akimirką gali būti sugadinta jei aš pradėsiu kalenti dantimis. Jei aš įjungčiau šildytuvą rugpjūčio mėnesį Čarlis
tikrai kažką netinkamo būtų pagalvojęs. Nors aš puvau įsukta į pledą, bet Edvardo marškiniai gulėjo ant grindų.
Aš turbūt niekad negalėsiu ramiai reaguoti į jo kūną` - baltas ir šaltas lyg nupoliruotas marmuras. Aš su
nuostaba perbraukiau ranka per jo apnuogintą krūtinę ir plokščią pilvą. Per jo kūną perbėgo šiurpuliukas ir jo
lūpos rado manąsias. Aš liežuvio galiuku atsargiai perbraukiau per jo lūpą, kuri buvo lygi lyg stiklas ir jis
atsiduso. Jo šaltas švelnus ir saldus kvėpavimas apgaubė mano veidą. Jis pradėjo atsitraukti nuo manęs kaip
visuomet, tai buvo tarsi refleksas, nes jis bijojo, kad užsimanys kažko daugiau, nes bijojo, kad po to negalės
sustoti. Didžiąją dalį savo gyvenimo Edvardas praleido atsisakęs visų fizinių malonumų. Žinojau, kad jam
sunku pakeisti savo įpročius.
- Palauk. – tariau aš, aš apglėbiau jį per pečius ir prisitraukiau prie savęs. Laisva koja apvijau jo liemenį. –
Pasikartojimas ir mokausi.
Jis nusijuokė.
- Na tuomet mes turime būti profesionalai šioje srityje, ar ne taip? Ar tau pavyko bent kartą per visą mėnesį
išsimiegoti?
- Bet tai generalinė repeticija, - priminiau aš jam. – Ir tai mes repetavome tik kai kurias scenas. Čia
negalima suklysti.
Aš pamaniau, kad jis pradės juoktis, bet jis tylėjo ir jo kūnas lyg užmirė nuo įtampos. Aš bandžiau
prisiminti savo žodžius ir suprasti, apie ką jis galvoja.
- Bela, - sušnabždėjo jis.
- Nepradėk visko iš pradžių. –pasakiau aš. Sandėris yra sandėris.
- Aš nežinau, man sunku susikupti, kai tu šalia. Aš.. aš negaliu mąstyti blaiviai. Aš nesugebėsiu savęs

kontroliuoti. Tu gali nukentėti.

- Su manimi viskas bus gerai.
- Bela...
- Šššš. – aš prispaudžiau savo lūpas prie jo lūpų, kad sustabdyčiau šį panikos priepuolį. Aš jau esu girdėjusi
tai anksčiau. Jis negali nutraukti mūsų sandėrio. Tik ne tada, kai aš sutikau už jo tekėti.
Kurį tai laiką jis bučiavo mane, bet galiu pasakyti, kad ką tik buvusios liepsneles jau nebuvo. Kas bus, kai
jam daugiau neteks dėl manęs pergyventi? Ką jis darys su atsiradusiu laisvu laiku? Jam teks sugalvoti naują
hobį.
- Kaip tavo kojos? – paklausė jis.
Žinant, kad