svintanti ausra | Page 4

paklausė Čarlis. – Taip, tu laukies?
Nors šis klausimas buvo skirtas man, bet mačiau kaip Čarlis grėsmingai žiūrėjo į Edvardą ir man pasirodė,
kad jis palietė savo pistoletą.
- Ne. Žinoma aš nesilaukiu. – aš norėjau bakstelti alkūne Edvardui į šoną, bet žinau, kad nuo to skaudės tik
man. Aš juk įspėjau Edvardą, kad žmonės būtent taip ir galvos. Kokia dar gali būti priežastis, kad tekėtum
sulaukus aštuoniolikos? (Išgirdus jo atsakymą, man net akys ant kaktos iššoko – „MEILĖ“, kur gi ne
pagalvojau aš). Čarlis nustojo piktai į mus žiūrėti. Žiūrint į mano veidą visad buvo lengva suprasti kada aš
sakau tiesą, o kada meluoju.

- O. Atleisk.

- Atsiprašymas priimtas.
Po ilgos pauzės supratau, kad jis laukia iš manęs pasiaiškinimo. Su siaubo kupinomis akimis aš pažiūrėjau į
Edvardą. Aš pritrūkau žodžiu, nieko negalėjau pasakyti. Jis nusišypsojo man, ištiesino pečius ir atsisuko į mano

tėvą:

- Čarlis, aš vis repetavau. Pagal visas tradicijas aš pradžioje turėjau jūsų atsiklausti. Bet taip gavosi ir aš
nenoriu tavęs tuom užgauti, bet kadangi Bela jau pasakė „TAIP „ ir aš nenoriu atimti iš jos pasirinko laisvės.
Tad vietoj jos rankos prašau tavo palaiminimo. Čarli, mes ruošiamės susituokti. Aš myliu ją labiau už viską
pasaulyje, daugiau už gyvenimą ir dėka netikėto sutapimo ji jaučia tą patį. Tu palaiminsi mus?
Jis kalbėjo taip įtikinamai, taip ramiai. Įdėmiai klausydamasi jo kalbos supratau, kodėl sutikau. Aš
pamačiau kaip visa vertina aplinkiniai. Užteko vieno širdies dūžio kad viskas surastų prasmę.
Ir tik dabar aš pastebėjau Čarlio žvilgsnį, jis žiūrėjo į mano žiedą.
Aš nustojau kvėpuoti, matydama kaip jo veido spalva keičiasi iš balto į raudoną, iš raudono į violetinę ir
aš norėjau prie jo prieiti, pati nežinodama kuo galiu padėti Bet Edvardas laikė mano ranką ir tyliai
prašnabždėjo:
- Duok jam laiko.
Šįkart tyla buvo kur kas ilgesnė. Bet palaipsniui Čarlio grįžo prie normalios spalvos, tai reiškė, kad jis
viską įdėmiai svarsto. Jis ilgai žiūrėjo į mane ir aš pajutau kaip atsipalaidavo Edvardas.
- Tiesą sakant aš nelabai nustebęs – sumurmėjo Čarlis.- Aš žinojau, kad greitu laiku teks tai patirti.
Su palengvėjimu atsidusau.
- Tu esi tuo tikra? – studijuodamas mane žvilgsniu tarė Čarlis.
- Dėl Edvardo, visu šimtą procentų. –atsakiau aš.
- Ištekėti? Kodėl taip skubat? – jis vėl su įtarimų susiraukė.
Skubu, nes kasdien aš vis artėju prieš savo devyniolikto gimtadienio, o Edvardas mirė sulaukės savo
nuostabiausių septyniolikos metų. Santuoka buvo vienintelis dalykas, kuris padėtų man greičiau pasiekti savo
tikslo, dėl kurio sudarius sutartį su Edvardu. Paskutinis žingsnis prieš tampant nemirtingai. Viso to aš negalėjau
pasakoti Čarliui.
- Čarli, mes rudenį kartu važiuojam į Dartmurtą. – priminė Edvardas. Ir aš noriu viską padaryti teisingai.
Taip mane auklėjo. – pasakė pajudindamas pečius.
Jis ne kiek nemelavo, nes būtent taip buvo pirmojo pasaulinio karo metais. Čarlis susiraukė. Ieškojo prie
ko prisikabinti, kad galėtų atkalbėti. Ir ką gi jis galėjo pasakyti? Pagyvenkit pradžioje nuodėmėje? Jis buvo
tėvas ir jo rankos buvo surištos.
- Aš taip ir žinojau. – pramurmėjo sau po nosim. Po to jo veidas buvo be jokių emocijų.
- Tėti, - tariau aš susirūpinusi. Aš pažvelgiau į Edvardą, bet jo veidas kaip ir Čarlio buvo be emocijų.
- Cha – sušuko Čarlis. Aš pašokau vietoj ir pradėjau juoktis.
Aš įtartinai žiūrėjau į Čarlį kai jis juokėsi. Aš laukiau kol Edvardas man viską paaiškins, bet jis tylėjo ir
atrodė, kad tramdo juoką.
- Puiku, gerai. Tuokitės. – pasakė Čarlis. Ir vėl pradėjo kvatoti.
- Bet...
- Kas per bet? – paklausiau aš.

- Bet tu pati viską papasakosi savo mamai. Aš nė žodžio nepasakysiu Renė. Palieku tau šią teisę –
kvatodamas pasakė jis.
Aš nusijuokiau stovėdama šalia durų. Nors tuo momentu ta mintis mane labai gąsdino. Baisus
ultimatumas – viską papasakoti Renė. Pas Renė vestuvės buvo juodajame sąraše ir tai buvo kur kas baisiau nei
išvirti gyvus šuniukus. Ką galėjo pagalvoti, kad būtent toks bus jos atsakymas? Tik ne aš. Ir ne Čarlis. Galbūt
Alisa, bet tada aš nepagalvojau jos to paklausti.
- Na Bela, - pasakė Renė, kai užsikirtinėdama aš pasakiau: - Mama aš išteku už Edvardo.
- Aš jaučiuosi mažumėle įskaudinta, kad tu taip ilgai vertei mane laukti to nesakydama. – ochh . – atsiduso
ji.
- Kaip galvoji Filui iki to laiko nuims gipsą? Jis sugadins visas nuotraukas jei jis bus be smokingo...
- Palauk. Mama – nustebusi tariau aš. Ką turėjai omeny sakydama, kad taip ilgai verčiau tave laukti? - Aš
ką tik susi.. susi.. – aš negalėjau ištarti žodžio „susižadėjau“. – Juk viską nusprendžiau tik šiandieną.
- Šiandien? Tiesa? – nustebusi ji paklausė.
- Ką tu galvojai? Kada taip nusprendei?
- Tuomet, kai tu mane aplankei balandį, viskas tuomet atrodo buvo nuspręsta, jei supranti apie ką aš kalbu.
Tu nemoki nieko nuslėpti brangioji. Bet tada aš nieko nesakiau, nes iš to nieko gero nebūtų buvę.
- Tu tai taip panaši į Čarlį. – atsiduso ji.