svintanti ausra | Page 9

man pasakojo.
- Jie buvo tokie nuostabūs, - staiga papildė Karlailas, pastebėjęs mano reakciją. – Tokie mieli, tokie žavūs,
net sunku įsivaizduoti. Jų nebuvo įmanoma nemylėti, tai įvykdavo savaime.
- Tiesa ta, kad jų nebuvo įmanoma nieko išmokyti. Jie liko tokio išsivystymo, kokio buvo kaip jiems
įkando. Mieli žavūs vaikai, su mažomis duobutėmis skruostuose įniršę galėjo išnaikinti pusę kaimo. Jei jie
norėjo valgyti, jie valgė ir visai nesisaugojo. Žmonės juos matė ir pasklido kalbos, prasidėjo visuotinė panika.
- Tanios mama sukūrė tokį vaiką. Kaip ir senųjų vampyrų taip ir jos aš nesupratau, nesupratau ir jos
poelgio. – Jis giliai įkvėpė, bandydamas nurimti. – Žinoma įsimaišė Voltūrai.
Aš suvirpėjau, kaip suvirpėdavau visuomet išgirdus šį vardą, žinoma legionas itališkų vampyrų – buvo viso
šio pasakojimo centru. Nėra įstatymo kol nėra bausmės, nėra bausmės kol nėra baudėjo. Senieji vampyrai Aro
Kajus ir Markas valdė visus Voltūrus. Aš tik kartą buvau susitikus su jais. Nors su jais susitikus buvau trumpai,
bet man pasirodė, kad Aro su jo neįtikėtina galia skaityti mintis nuo vienintelio prisilietimo ir jis žinojo visą tai
apie ką tu bent kartą buvai pagalvojęs, - buvo jų tikrasis lyderis.
- Voltūrai domėjosi vaikais vampyrais pas save namie ir visame pasaulyje. Kajus nusprendė, kad mažieji
vampyrai nesugeba saugoti jų paslapties. Vadinasi juos reikėjo sunaikinti
- Ar aš tau jau sakiau kokie jie buvo nuostabūs. Galiausiai visi klanai kovojantys dėl vaikų beveik buvo
išnaikinti. Nors tas karas nebuvo toks grėsmingas kaip Pietuose, tačiau labiau viską naikinantis. Senos šeimos,
senos tradicijos, draugai... Daug kas buvo prarasta. Galiausiai tai buvo praktikuojama
Nemirtingi vaikai buvo tabu ir apie juos kalbėti buvo nevalia niekam.
- Kai aš gyvenau pas Voltūros man teko sutikti šiuos nuostabius vaikus. Aš asmeniškai žinau kaip jie
atrodo. Aro po katastrofos, kurių kaltininkais jie tapo, studijavo juos. Jie manė, kad galbūt kaip nors įmanoma
juos kontroliuoti. Bet galų gale sprendimas buvo galutinis: negalima leisti, kad egzistuoti nemirtingi vaikai.
Aš jau buvau pamiršusi apie motiną Denalio klano seserų, kai istorija vėl grįžo prie jos.
- Neaišku, kas būtent nutiko su Tanios motina, - pasakė Karlailas. Tania, Keitė ir Irina nieko nežinojo apie
tai iki tos dienos, kai jų atėjo Voltūrai. Jų motina ir jos neteisėtas kūrinys buvo jų įkaitais. Tanios ir jos seserų
gyvybes išgelbėjo tai, kad apie šį vaiką jos nieko nežinojo. Aro prisilietė prie jų savo ranka ir pamatė, kad jos
dėl nieko nekaltos, tai išgelbėjo jas.
- Nei viena iš jų anksčiau nebuvo regėjusios šio vaiko, net nenutuokė, kad jis egzistuoja. Iki tos dienos kai
pamatė jį lauže ant jų motinos rankų. Aš įsivaizduoju kaip jų motinai buvo sunku viską laikyti paslaptyje, kad
apsaugotų jas. Bet kodėl jinai išvis jį sukūrė? Kas jis toks buvo ir ką jis jai reiškė, kodėl dėl jo ji nusprendė
pažeisti patį svarbiausią įstatymą? Tanios ir visi likusieji taip ir niekad nesužinos atsakymų į šiuos klausimus.
Bet jos ir neabejojo jų motinos kaltumu. Aš manau, kad jos nesugebėtų jai atleisti.
- Nors Aro patvirtino, kad Tania, Irina ir Keitė buvo nekaltos, Kajus norėjo jas sudeginti. Jos buvo kaltos
kaip bendrininkės. Joms pasisekė, kad ta dieną Aro buvo gailestingas. Nors Tania ir jos seserys buvo išteisintos,
tačiau jų širdyse liko didžiulė žaizda ir tai paskatino jas dar labiau gerbti ir saugoti įstatymą...

Nežinau tiksliai kuomet mano prisiminimai pavirto į miegą. Aš ir lyg ir vėl klausau Karlailo, žiūriu į jo
veidą ir staiga pajuntu pilka tuščia lauką, kuriame jaučiasi degėsiu kvapas. Čia aš buvau ne viena. Žmonių
figūros lauko centre, jie buvo su pilkais gobtuvais, jie turėjo mane išgąsdinti – tai galėjo būti tik Voltūrai ir
nepaisant paskutinio jų paliepimo aš vis dar buvau žmogus. Bet aš žinau, kad kaip kartais nutinka sapne, jie
manęs nemato. Visur aplink mane buvo pelenų krūvos. Aš pažinau saldumą vyraujančiame aromate ir
nekreipiau dėmesio į pelenų krūveles. Aš nenorėjau matyti veidų jų paliepimu sunaikintų vampyrų. Aš bijojau,
kad galiu ką nors tenai pažinti.
Voltūru kariai kažką apsupo ir aš jaučiau kaip jų balsuose augo įsiaudrinimas. Aš prisiartinau prie jų,
neapsakoma miego jėga mane traukte traukė pažiūrėti ką jie ten apsupo. Palengva prasibrovus pro smulkučius
vampyrus pamačiau jų ginčų objektą – tai stovėjo ant nedidelio kalnelio priešais juos.
Jis buvo nuostabus, užburiantis, toks pats kaip jį apipasakojo Karlailas. Berniukas buvo visai mažytis, ne
vyresnis kaip dviejų metų. Šviesios sruogos lietė jo nuostabu veidą, apvalūs skruostukai ir putlios lūpos.
Mane apėmė nenuvaldomas noras išgelbėti ši nekaltą tyrą vaiką. Volūrai ir jų grėsminga išvaizda daugiau
manęs nejaudino. Aš staiga pradėjo bėgti link jų ir man buvo nusispjauti jei jie būtų mane pastebėję. Aš bėgau
link berniuko, prasilenkdama su jais.
Aš sustojau tik tuomet, kai įdėmiau pažiūrėjau į kalnelį ant kurio jis stovėjo. Tai buvo visai ne akmenys ar
žemė, ten buvo krūva lavonų, kurie buvo be gyvybės ženklų ir be lašelio kraujo. Per vėlu buvo, kad būčiau
nepastebėjusi jų veidų. Aš pažinojau juos visus – Andžela,