svintanti ausra | Page 8

kalbėti apie „vegetarišką“ vampyrų dietą?
- Ačiū Džasperai.
Jis mirktelėjo man ir dingo iš mano akiračio.
Lauke buvo visiška tyla. Per siena girdėjau tik Čarlio knarkimą. Aš atsiguliau ant pagalvės ir aš panorau
miegoti. Vos pramerkus akis aš žiūrėjau į savo mažo kambario sienas apšviestas sidabrinio mėnulio. Paskutinė
naktis mano kambaryje. Paskutinė naktis Izabelos Svan. Rytoj vakare aš tapsiu Bela Kalen. Nors visas vestuvių
šurmulys man kėlė šleikštulį, bet man patiko kaip skambėjo mano nauja pavardė.
Laukdama kol mane pilnai užvaldys miegas aš leidau sau pasvajoti. Tačiau po kelėtos akimirkų pajutau
nerimą, kuris tartum apsigyveno mano viduje. Be Edvardo lova atrodė per daug šilta ir minkšta. Džasperas
buvo jau toli, todėl visas saugumo ir ramumo jausmas dingo kartu su juo.
Rytoj bus labai ilga diena.
Aš jaučiau, kad dauguma mano baimių – tai tik kvailystės ir jas man reikėjo nugalėti. Tai neišvengiama
mano gyvenimo dalis. Aš negalėsiu amžinai susilieti su mane supančiu peizažu. Bet aš turėjau tam tikrų svarbių
pergyvenimų ir jie man nedavė ramybės.
Visų pirma mane jaudino mano suknelės šleifo ilgumas. Alisa vaizduotė nugalėjo sveiką protą ir aš
neįsivaizdavau kaip aš nulipsiu laiptais Kalenu namuose su aukštakulniais, kai už paskui slys ilgas suknelės
šleifas. Reikėjo pasitreniruoti.
Visų antra – tai svečių sąrašas.
Tanios šeima, Denalio klanas, jie atvyks prieš prasidedant ceremonijai.
Būtų nedovanotina klaida pakviesti Tanios šeimą į tą patį kambarį, kuriame būtų mūsų draugai iš Kvileutų
rezervacijos. Tarp Denalio klano irgi nebuvo vilkolakių gerbėjų. O Irina, Tanios sesuo išvis neatvyks į
vestuves. Jis vis pyko ir buvo perpildyta keršto jausmo už tai, kad jie nužudė jos partnerį Lorencą (tą patį
momentą kai jis ketinosi mane nužudyti). Dėl šios priežasties Denalio klanas nepadėjo Kalenų šeimai reikiamu
metu. Kai mus užpuolė šviežiai paverstų vampyrų gauja, mums padėjo vilkolakiai. Netikėtas aljansas tarp
vilkolakių ir vampyrų išgelbėjo mūsų visų gyvybes.
Edvardas žinojo, kad Denalio klanui šalia vilkolakių nebus pavojingi. Tania ir visa jos šeima, išskyrus
Iriną, jautėsi be galo kalti už tai, kad nepadėjo.
Susitarimas su vilkolakiais tai buvo mažiausia kaina už padarytą klaidą, ir tą kainą ji buvo pasiruošusi

sumokėti.

Tai visos svarbios problemos. Buvo dar viena mažytė problemėlė: mano nepasitikėjimas savimi.
Aš anksčiau niekada nebuvau mačiusi Tanios, bet jaučiu kad susitikimas su ja nebus man šventė. Labai
senai, greičiausiai dar prieš man gimstant ji koketavo su Edvardu, aišku aš nekaltinau nei vienos, kuri norėjo jį
sugundyti. Bet vis tiek ji bus nuostabi nuo iki. Nors Edvardas vienareikšmiškai, ar dėl nepaaiškinamų
priežasčių, myli tik mane, bet vis tiek nesusilaikysiu nuo palyginimo.
Aš vos vos pabambėjau, kol Edvardas žinodamas šią mano mažą silpnybę ir privertė mane pasijusti kalta:
- Mes, tai pats artimiausias dalykas, ką jos turi, Bela. – priminė jis man. Jos iki šiol jaučiasi esančios
našlaitės, supranti? Net praėjus tiek laiko. Aš įsivaizdavau tai ir nustojau raukytis.
Dabar Tanios šeima buvo didelė, beveik tokia pat didelė kaip ir Kalenų šeima. Jų buvo penki: Tania, Keitė,
ir Irina, prie jų kaip ir kažkada prie Kalenų šeimos prisijungė Alisa su Džasperu, prisijungė Karmen ir Elizaras,
juos siejo tai, kad jie norėjo gyventi ramiau nei kiti vampyrai.

Neskaitant tokios kompanijos Tania ir jos seserys jautėsi vienišos. Jos vis dar gedėjo. Nes labai daug metų
atgal jos irgi turėjo motiną. Galiu įsivaizduoti kokią žaizdą paliko ši netektis, net ir praėjus tūkstančiui metų. Aš
pabandžiau įsivaizduoti Kalenų šeimą be jų kūrėjo, įkvepėjo – tėvo Karlailo. Bet to net negalėjau įsivaizduoti.
Vieną vakarą kai aš ilgėliau užsibuvau Kalenų namuose Karlailas man papasakojo Tanios istoriją. Aš
stengiausi ir suprasti kiek įmanoma daugiau, kad kuo geriau pasiruoščiau manęs laukiančiai ateičiai. Tanios
motinos mirtis man priminė vieną iš pagrindinių vampyrų taisyklių, kurią turėjau žinoti prieš man tampant
viena iš jų. Tik viena taisyklė, greičiau įstatymas, turintis tuksančių papildymų – tai saugok paslaptį.
Saugoti paslaptį reiškė daug ką – gyventi, kad nieks neatkreiptų į tave dėmesio kaip Kalenai, kraustytis iš
vietos į vietą kol žmonės nepastebėjo jog tu nesensti. Arba išvis nesirodyti žmonėms akyse, nebent tik kai reikia
pavalgyti, taip gyveno Džeimsas ir Viktorija ir gyvens toliau, taip gyveno ir Džasperio draugas Piteris ir
Šarlotė. Tai reiškė, kad reikia mokėti kontroliuoti kiekvieną naujai sukurtą vampyrą, kaip buvo kai Džasperas
gyveno su Marija. Ir kaip tai nepavyko Viktorijai su naujais paverstais jos vampyrais.
Ir tai reiškė draudimą, kai kuriuos gyvuosius paversti vampyrais, nes jie nepasiduoda kontrolei.
- Aš nežinau kuo vardu buvo Tanios motina, - prisipažino man Karlailas, jo auksinės akys susiliejančios
kartu su plaukais staiga prisipildė liūdesio ir skausmo dėl Tanios išgyvenimų.
- Jos niekada nekalba apie tai, o jei įmanoma tai stengiasi ir neprisiminti.
Moteris, kuris sukūrė Tanią, Keitę ir Iriną – kuri mylėjo jas, kaip aš manau gyveno daug metų iki mano
gimimo, maro laikais mūsų pasaulyje, nemirtingų žmonių maro laikais.
- Apie ką galvojo tie seniausieji aš negalėjau suprasti. Jie vampyrais paversdavo žmones, kurie dar būdavo
vaikai.
Aš sunkiai nurijau seiles įsivaizduodama visa tai, apie ką jis