svintanti ausra | Page 2

Užteko man
tik pagalvoti apie Edvardą ir aš paskendau savo fantazijose.
Nepažįstamasis atsikosėjo, taip patraukdamas mano dėmesį. Jis vis dar laukė atsakymo į klausimą apie
automobilio modelį.
- Nežinau, - sąžiningai prisipažinau aš.
- Jus nieko prieš jei aš nusifotografuosiu šalia automobilio?
Man reikėjo kelėtos akimirkų, kad aš suprasčiau šio klausimo esmę.
- Rimtai. Jūs norite nusifotografuoti šalia mano automobilio?
- Žinoma. Juk nieks nepatikės, jei aš neturėsiu akivaizdžių įrodymų.
-
Hmm. Gerai. Fotografuokitės.

Aš pakabinau kuro šlangą ir atsisėdau į automobilį, kai vienas iš nepažįstamųjų ištraukė iš kuprinės
profesionalų foto aparatą, o gal man tik taip atrodė. Jie abu pradėjo pozuoti šalia mano automobilio, tiek iš
priekio tiek iš galo.
- Noriu grąžinti savo sunkvežimį atgal. – atsidusdama pasakiau sau.
Man buvo keista, kad mano sunkvežimis išleido paskutinį gyvastį būtent tada, kai aš su Edvardu sudariau
kompromisinį susitarimą. Vienas iš susitarimo punktų buvo tai, kad aš nebusiu nieko prieš jei Edvardas nupirks
man naują automobilį, jei mano senasis sunkvežimis nepataisomai suges. Edvardas prisiekinėjo, kad jis čia
nieko dėtas, tiesiog sunkvežimis atgyveno savo ir numirė. Taip mane įtikinėjo Edvardas. Aš net neketinau
patikėti jo kalbomis, bet ir savo jėgomis nenorėjau taisyti sunkvežimio. Mano mylimas mechanikas – aš
sustingau vien nuo tos minties, vijau ją šalin, kad vėl nepradėčiau apie jį galvoti ir visko svarstyti.
Aš išgirdau apie ką kalbasi nepažįstamieji.
- Mašina be menkiausio įbrėžimo.
- Žinoma, ją galima ir su tanku taranuoti. Tokios mašinos mirtingiems negaminamos. Tokie automobiliai
skirti aukštus postus užimantiems diplomatams, ginklų arba narkotikų baronams.
- Galvoji, jinai viena iš jų? – tyliai paklausė vienas. Aš net susigūžiau.
- Cha, - atsakė aukštesnis. – Visko gali būti. Pasakyk kam reikalingas automobilis, kurio net su bomba
nepažeistum. Turbūt keliauja į pavojingą vietą.
Neperšaunami stiklai, nepažeidžiamas korpusas. Apsauga nuo tiesioginio raketos pataikymo? Kur dingo
paprasti neperšaunami stiklai?

Kažkiek tiesos visame tame buvo, aišku jei pas jus iškreiptas humoro jausmas. Supratau, kad Edvardas iš
šio sandėrio išspaus daug daugiau nei aš jam galiu duoti. Aš sutikau, kad jis nupirks man automobilį, kai mano
sunkvežimis galutinai suges, bet nesitikėjau, kad viskas taip greit įvyks. Kai supratau, kad mano mylimas
Ševroletas nepataisomas sugedo, pajutau, kad Edvardas norėjo mane apsaugoti. Bet man teko nuolat kentėti, dėl
aplinkinių nuolatinio vėpsojimo. Bet aš net pačiam baisiausiam savo košmare negalėjau įsivaizduoti, kad jis
man padovanos du automobilius.
Automobilis „iki“. Jis pasakė, kad paėmėm automobilį į kreditą ir grąžins po sutuoktuvių. Kas per
nesąmonė?
Iki šios dienos aš nesuprasdavau kame esmė.
Cha cha. Aš juk trapus žmogus, linkęs papulti į įvairias keblias situacijas, todėl man reikėjo prieštankinio

automobilio. Linksma.

Aš esu įsitikinus, kad jis ir jo broliukai dar ilgai juokėsi man už nugaros.
„Arba tai tiesiog užuominą į „galbūt“ – šnabždėjo man vidinis balsas. – „Tai ne juokas kvailute. Galbūt jis
iš tiesų dėl manęs pergyvena?“
Edvardas ne pirmą kartą perdėtai rūpinosi dėl mano saugumo.
Aš atsidusau.
Automobilio „PO“, aš dar nemačiau. Ji buvo paslėptas po užtiesalu galiniame Kalenų garažo kampe. Žinau,
kad dauguma jau būtų žvilgtelėję, bet tik ne aš.
Šis automobilis nebus taip apsaugotas, nes po medaus mėnesio man to jau nebereikės. Aš labai laukiau kada
pagaliau tapsiu nepažeidžiama. Tapti Kalenų šeimos nariu – tai ne tik prabangūs automobiliai, kreditinės
kortelės, tai kur kas daugiau.
- Eiii. – sušuko man nepažįstamasis. – Mes jau baigėme. Ačiū.
- Nėr už ką, - pasakiau aš ir susikoncentravus užvedžiau automobilį ir paspaudžiau pedalą lengvai lengvai,
- žemyn...
Kiek aš būčiau bevažinėjus visais šiais pažįstamais keliais, lietus vis dar nebuvo nuplovęs skelbimų.
Skelbimai buvo visur, ant kiekvieno stulpo ir kas kartą aš ji perskaitydavau. Aš vėl pradėjau galvoti apie jį.
Šiame kelyje nebuvo įmanoma negalvoti apie Džeikobą. Tik ne čia, kur mano mylimo mechaniko veidas
pasirodydavo kiekviename skelbime.
Mano geriausias draugas. Mano Džeikobas.
„JŪS MATĖTE ŠĮ BERNIUKĄ? – šiuos skelbimus sugalvojo tikrai ne Džeikobo tėvas. Tai sugalvojo mano
tėvas, jis prispausdino daugybę tokių skelbimų ir iškabinėjo visame miestelyje. Ne tik Forkse, bet ir Port
Andžele bei kituose aplinkiniuose miestuose.
Kiekvienoje policijos nuovadoje kabėjo šis plakatas, tėtis tuo pasirūpino. Jo nuovadoje buvo visa lenta
skirta informacijai apie Džeikobą. Bet jo liūdesiui lenta buvo beveik tuščia.
Mano tėtį labiausiai liūdino ne tai, kad nebuvo informacijos. Jį liūdino geriausias draugas ir Džeikobo tėvas
Bilis. Bilis nesistengė ieškoti savo šešiolikmečio bėglio. Bilis atsisakė kabinti skelbimus La Puše. Kai pabėgo
Džeikobas jis nieko negalėjo padaryti. Jis tik pasakė: - Džeikobas jau suaugęs. Ir kai jis norės, tai grįš.
Ir tėtis pyko ant manęs, nes aš palaikiau Bilį. Aš irgi neklijavau skelbimų. Aš su Bili maždaug žinojau, kur
yra šis berniukas ir kad jo niekas nematė.
Skelbimai kaip visad degino mano gerklę, akyse susitelkė ašaros ir aš buvau patenkinta, kad šį šeštadienį
Edvardas medžiojo. Jei jis būtų matęs mano reakcija, jis tikrai būtų labai susikrimtęs.
Aišku šeštadienis nebuvo idealus. Aš lėtai pasukau link savo namų ir pamačiau, kad tėčio automobilis jau
stovi prie namų. Šiandien jis