svintanti ausra

Saulėlydis

Vaikystė – tai nė periodas nuo gimimo iki tam tikro amžiaus
Tiesiog vieną kartą,
Vaikas išauga ir pamiršta vaikiškas išdaigas
Vaikystė – tai karalystė kur niekas nemiršta.
Edna Sent-Vincent Milei.

Prologas

Buti visai šalia mirties - man ne naujiena, bet vis dėlto tai ne tas jausmas, prie kurio galima kada nors priprasti.
Atrodė keista neišvengiamybė, kad man vėl grėsė pavojus.
Lyg būčiau paženklinta nelaimių, aš nuo jų bėgų, o jos vis paveja ir sugrįžta atgal.
Ką padarysi, bet šįkart viskas kitaip
Gali bėgti nuo to, ko tu bijai, gali kovoti su tuo ko nekenti.
Visi mano veiksmai buvo nukreipti prieš žudiką, prieš kenksmingą pabaisą.
Jei tu myli savo žudiką – išeities nėra.
Negalima bėgti, negalima kovoti.

1 Skyrius.

Sutuoktuvės

„Nieks į tave nevėpso“ – įkalbinėjau aš save. – „Niekas nespokso. Niekas nespokso“.
Bet aš nemokėjau meluoti, o ypač pačiai sau.
Kol aš laukiau kol užsidegs žalias šviesoforo ženklas pažvelgiau į dešinę. Sėdėdama savo automobilyje
pone Veber visu kūnu buvo pasisukusi į mano pusę. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš paskubomis nusisukau.
Kodėl ji nenuleido akių ir nė kiek nesusipatogino? Taip spoksoti į žmonės yra nepadoru, ar aš klydau? Į mane
galima be jokio padorumo spoksoti?
Tik po kiek laiko prisiminiau, kad mano automobilio stiklai buvo tamsinti ir pone Veber net nežino kad
viduje sėdžiu aš ir kad aš irgi žiūriu į ją. Aš bandžiau nusiraminti, juk iš tikro ji žiūrėjo ne į mane, o į mano
automobilį. Mano automobilį. Atsidusau.
Aš pažiūrėjau į kairę ir suaimanavau. Du pėstieji taip užsispoksojo į mano automobilį, kad net pamiršo
pereiti gatvę. Už jų, pro vitriną savo parduotuvytėje išsižiojęs stovėjo ponas Maršalas. Gerai, kad bent nosies
nebuvo prispaudęs prie stiklo. Kol kas.
Užsidegė žalias šviesoforo signalas ir aš paspaudžiau greičio pedalo, kad greičiau iš čia dingčiau. Vairuojant
mano senąjį „Ševroletą“ būtų tekę ilgai spaudinėti pedalą, kad jis pajudėtų iš vietos.
Variklis užriaumojo kaip pantera medžioklės metu ir automobilis pajudėjo iš vietos taip greitai, kad mane
net įspaudė į juodą oda padengta vairuotojo sėdynę, o mano skrandis prilipo prie stuburo.
Aš nepatenkinta atsidusau kai teko stabtelti. Kad nieko neišgąsdinti aš lėtai ir lengvai paspaudžiau
stabdžių pedalą. Bet vietoj to, kad sumažėtų greitis, automobilis tiesiog staigiai sustojo.
Pažiūrėt kaip į tai reagavo aplinkiniai neturėjau laiko. Jei anksčiau kas ir abejojo dėl vairuotojo, tai manau
visi žinojo kas vairuoja šį automobilį. Aš vos vos pirštų galiukais paspaudžiau pedalą ir roviau į priekį. Pagaliau
pasiekiau savo kelionės tikslą – degalinę. Jei nebūtų reikėję užsipilti kuro, aš išvis nebūčiau kišusi nosies į
miestelį. Aš dabar gyvenau atsiribojus nuo visų, kad tik nesirodyti viešumoje.
Aš paskubomis atidariau benzino baką, susimokėjau kreditine ir jau pildžiau kuro baką. Bet atrodė, kad
kuras vos vos varva ir to pagreitinti aš negalėjau.

Diena buvo apsiniaukusi ir niūri – įprasta diena Forkso miestelyje, Vašingtono valstijoje – bet man atrodė,
kad visi lendantys saulės spinduliai buvo sukoncentruoti į mano sužadėtuvių žiedą. Žiedas ant mano kairiosios
rankos taip žibėjo lyg būtų norėjęs pasakyti: „Žiūrėk į mane. Žiūrėk į mane.“
Suprantu, kad buvo kvaila dėl viso to pergyventi. Ar svarbu ką galvoja žmonės apie mano sužadėtuves,
išskyrus mano tėtį ir mamą? Apie mano naująjį automobilį? Apie paslaptingą mano patekimą į elitinį koledžą?
Apie mano juodą kreditinę kortelė, kuri man rodės degino mano užpakalinę kišenę?
- Nusispjaut, ką jie visi mąsto. – Sumurmėjau aš sau po nosimis.
- Hmm. Panele? – tarė vyriškas balsas.
Aš atsisukau, bet iškart pagalvojau, kad nereikėjo to daryti. Du vyrai stovėjo šalia brangaus „universalo“,
ant kurio stogo buvo pritvirtintos baidarės. Jie nežiūrėjo į mane, jie užlaikę kvėpavimą spoksojo į mano

automobilį.

Man buvo tas pats kokį automobilį aš vairavau. Bet jiems tai išties rūpėjo. Aš didžiavausi, kad žinojau
skirtumą tarp „Toyotos“ „Fordo“ ir „Ševroleto“. Mano automobilis - juodos spalvos, aptakiomis
suapvalintomis formomis, jis greičiau man buvo tik susisiekimo priemonė ir nieko daugiau.
- Atleiskite už sutrukdymus, bet gal galėtumėte pasakyti savo automobilio markę? – paklausė aukštesnis

vyriškis.

- Eeee. Lyg mersedesas?
- Tai savaime suprantama, - mandagiai atsakė vienas, kai kitas jo draugas išpūtė akis išgirdęs mano
atsakymą.
- Aš žinau. Bet nejau jūs vairuojate mersedesą Gardina? – vyriškis ištarė šį pavadinimą su didele pagarba.
Greičiausiai jie būtų radę bendrą kalbą su Edvardu, su mano.... su mano vyru ( kaip nesislėpčiau, bet vestuvės
įvyks už kelėtos dienų). – Šio modelio kol kas nėra net Europoje, - tęsė mano pašnekovas.
- Ir čia mes sutinkame būtent šį modelį.
Jis dar kartą pažiūrėjo į mano automobilį, o man tai buvo paprasčiausias mersedesas, na gal sedano klasės,
bet aš juk nieko nesupratau automobiliuose. Aš stengiausi suprasti kodėl susidurdavau su problema tardama
mano sužadėtinis, vyras ir pan. Visa tai netilpo mano galvoje. Juk mane augino su panieka pustom baltom
suknelėm ir puokštėm. Tiesiog man buvo keista ir gal net nepriimtina Edvardą vadinti vyru. Tai tas pats kaip
archangelą pasodinti prie buhalterio stalo, aš negalėjau įsivaizduoti jo tokioje banalioje padėtyje.